Gyvi legendinės Perkėlų kuopos istorijos liudijimai

Pasakojimą apie Perkėlų kuopą, kaip ir daugelį istorijų, ko gero, reiktų pradėti žodžiais „seniai, seniai...“, nors klausantis buvusių kuopos karių prisiminimų, atrodo, tarsi viskas būtų vykę vakar. O istorija prasidėjo prieš 34 metus, kai brigados „Geležinis Vilkas“ sudėtyje buvo suformuota Pontoninė kuopa. Netrukus ji perduota Civilinės saugos Daugiaprofilinės gelbėjimo rinktinės žinion, o rinktinės pagrindu įkūrus Atskirą inžinerijos batalioną perėjo į jo sudėtį kartu atsinešdama „kraičio“ 19 KRAZ ir 3 ZIL sunkvežimius, 6 upinius katerius BMK-130M, BMK-150 ir BMK-T bei 24 pontonines grandis. Kuopos karių darbas buvo vandens kliūčių žvalgyba, pontoninių keltų ir tiltų įrengimas, kariuomenės padalinių perkėlimas bei gelbėjimo darbai potvynio rajonuose. Iki pat 2011 metų – Perkėlų kuopa (taip ji pervadinta 2003 m.) garsėjo kaip padalinys, galintis įrengti pontoninį tiltą per bet kurią Lietuvos upę.
Kuopos kariai KRAZ sunkvežimiais gabendavo pontonines grandis, kurias leisdavo į vandenį. Tuomet vandenyje plūduriuojančias išsiskleidusias grandis kateriais sutraukydavo, pristumdavo vieną prie kitos, surakindavo tarpusavyje ir taip nutiesdavo pontoninį tiltą. Iš pirmo žvilgsnio, tai atrodo labai paprasta, tačiau iš tiesų, norint viską atlikti sklandžiai, greitai ir, svarbiausia, saugiai, reikėjo ne tik išmanyti sutartinius ženklus ir komandas, bet ir turėti nemažai įgūdžių, nes sunkvežimių vairuotojai, pontonines grandis montuojantys kariai, katerių vairuotojai, saugą užtikrinančios komandos ir padalinio vadas turėjo dirbti tiksliai kaip šveicariškas laikrodis. O žinant, kad kuopos pagrindą sudarė šauktiniai ir darbas vykdavo vandenyje, pasitaikydavo visko.
Vienas pirmųjų Perkėlų kuopos šauktinių št. srž. Konstantinas Kožemiakinas prisimena: „Tuo metu batalione buvo tik dvi kuopos: Štabo, kuri vykdė sargybą ir tarnybą, ir Pontoninė, kuri veiksmą darydavo, statydavo tiltus, vairuodavo dideles mašinas. Ir būdavo žiauriai smagu. Tarp skirtingo šaukimo karių ir neoficialios varžytuvės vykdavo. Jei vieni pastatė tiltą arba surinko keltą per tiek ir tiek laiko, kiti būtinai turėjo laiką pagerinti, nes visi norėjo būti kietesni už kitus.“ Konstantinui antrina ir kitas buvęs kuopos šauktinis vrš. Tomas Višinskas: „Būdavo varžybos tarp būrių – kuris būrys greičiau sujungs du pontonus, nuplauks iki kito kranto ir grįš atgal. Kartą per didelį norą laimėti net mašinai „stopus“ esam sudaužę, nes norėdami, kad būtų greičiau užinkaravome tik vieną kelto pusę, todėl kitą pusę tiesiog „išspjovė“ į viršų.“
Viršila taip pat pasakoja, kad smagiausias dalykas Perkėlų kuopos pratybose būdavo „išsimetinėti“ pontonus į upę, nes tuo momentu net tokia galinga mašina kaip KRAZ tiesiog pakildavo į orą, o padarius klaidą ar laiku nesureagavus, pontonas ją paskui save net ir į vandenį galėdavo įtraukti. „Žiūri į galą, kaip ten viskas važiuoja, tik staiga jauti, kad priekis ore. Ir viskas – sekundžių reikalas. Išjungi gervę, visus trosus, bėgius. Sumaišysi, ne tą įjungsi ir bam. Net lipduką ant svirties, kuri gervę įjungia buvome užsiklijavę, kad nesumaišytume.“ – pasakoja vrš. Tomas Višinskas.
Kariai prisimena, kad Perkėlų kuopoje pastoviai vyko veiksmas, netrūko pratybų, o taip pat ir entuziazmo, noro mokytis ir dirbti. Dažniausiai pratybos vykdavo Pavilkyje, o jų metu nutikdavo ir pačių netikėčiausių dalykų. Yra buvę, kad vos tik nutiesus pontoninį tiltą juo persikelti į kitą pusę paprašė į gaisrą skubėję ugniagesiai, kitą kartą tiltą skubiai teko skirti į dvi dalis ir praleisti ne pagal numatytą grafiką plaukiančią kažkokią baržą. Žinoma, buvo pratybų, kuriomis ir po daugelio metų norisi didžiuotis, bet buvo ir tokių, kurias norėjosi kuo greičiau pamiršti.
Kaip vienas ryškiausiai atmintin įsirėžusių, pirmasis bataliono Štabo viršininkas plk. ltn. Gediminas Šneideris, išskiria bendras pratybas su Jėgerių batalionu: „Mūsiškiai jau baigia pastatyti pontoninį tiltą, paskutinė apvarėlė nukrinta ir tuo metu pasirodo nuo kalno besileidžiantys jėgerių šarvuočiai. Jie atvažiuoja, mūsiškiai viską sutvirtina, pasitraukia į šalį, pastovi su vėliavėlėm, šarvuočiai pervažiuoja ir netrukus tiltas nyksta ir išnyksta taip, kaip ir buvo atsiradęs. Ramiai, be skubos. Tai va čia buvo pavyzdys.“ Ir čia pat pulkininkas leitenantas prisimena visiškai kitokį atvejį, kur teko ne tik raudonuoti iš gėdos, bet ir pačiam su bataliono vadu po Nemuną iki juosmens braidyti. Nesmagiausia, kad ši skausminga nesėkmė Perkėlų kuopos karius ištiko ne kažkokiose eilinėse pratybose, o didžiuliame tarptautiniame renginyje daugybės žmonių akivaizdoje. „Vyko Napoleono žygio į Rusiją metinės ir turėjom pastatyti pontoninį tiltą per Nemuną prie Napoleono kalno. Viską atsakingai pasiruošėm, su hidroelektrinės vadovybe dėl atitinkamo vandens lygio susitarėm, treniruotę pasidarėm. Prieš pat renginį pastatom pontoninį tiltą, o jis per trumpas! Vanduo kyla, turimų pontonų neužtenka, apvarėlės nukritusios 45 laipsnių kampu... Žirgai ant jų lipa, slysta, krenta į vandenį... Panika didžiausia! O prancūzai, lenkai dalyvauja, renginį masės kauniečių stebi. Buvo tokia žiauri gėda.“ – pasakoja plk. ltn. Gediminas Šneideris.
Įdomu tai, kad Perkėlų kuopos kariai turėjo ir neoficialių pratybų tradicijų, apie kurias legendos sklisdavo iš lūpų į lūpas. Viena jų – karių „krikštynos“: kiekvienas į kuopą atėjęs karys, nepriklausomai nuo jo laipsnio ir užimamų pareigų, kad galėtų vadintis pontonininku būtinai turėjo būti „pakrikštytas“. „Krikštynos“ vykdavo paprastai – pirmą kartą pontoninio tilto statymo pratybose dalyvavusį karį kolegos įmesdavo su visa uniforma į vandenį. Išskirtinės būdavo ir šauktinių karių išleistuvės į civilinį gyvenimą – su kuopos kolegų nustatytu ir švelniai per minkštąją atseikėtu tarnybos įvertinimu. Ir svarbiausia, kad viskas vykdavo smagiai, draugiškai, su humoru, neturint nė menkiausios minties pasityčioti, pažeminti ar įžeisti.

Kone du dešimtmečius gyvavusi, savo istoriją kūrusi ir inžinierių vizitine kortele buvusi Perkėlų kuopa, keičiantis batalionui nustatytiems uždaviniams 2010 m. gruodžio 29 d. buvo reorganizuota į II inžinerijos kuopą ir buvo pasmerkta išnykti kaip pontoninis tiltas po pratybų. Tačiau ji visada išliko gyva karių atmintyje, pasakojimuose ir prisiminimuose.

This post has been viewed 502 times.