Jaunojo inžinieriaus j. eil. Viliaus Umbraso baigiamoji tarnybos kalba

Gerbiamas bataliono vade, štabo viršininke, mieli artimieji ir bataliono svečiai!

Rugpjūčio 4-oji man ir kitiems, tuomet dar tik būsimiems jauniesiems karo inžinieriams, išaušo kitokia. Tą gan šiltą paskutinio vasaros mėnesio rytą mes pradėjome atrodytų neilgą, bet itin svarbų savo gyvenimo etapą. Tada dar nesupratome, kaip šis laikotarpis įsirėš į mūsų sąmonę bei atsiminimus ir kad net nepajusime, jog su kiekviena diena keičiamės ne tik kaip Lietuvos kariai, bet ir kaip asmenybės. Tik supratome, jog tai pradžia mūsų kelio.
Brėkštant rugpjūčio rytui visi atvykome į Karo prievolės centrą. Pirmas įspūdis: nematyti svetimų žmonių veidai bei ore tvyrantis nežinomybės jausmas, susimaišęs su tirštais cigarečių dūmais. Ir štai susėdę į autobusą pajudame į pirmąją savo tarnybos vietą − Kazlų Rūdą − atlikti bazinio kario kurso. Jau tą pačią dieną įvyksta neįtikėtinas virsmas.
Vakarykštę paprastą kuprinę pakeitė sunki žygio ekipuotės kuprinė. Treningus ir džinsus − kareiviškas švarkas ir kelnės. Garbanotus ir ilgus plaukus – trumpai nuskustos galvos, kurias pamatęs veidrodyje net pats savęs negali atpažinti. O nerūpestingas dienas − griežtai sudėliota dienotvarkė: vos pašokus iš lovos rytinė mankšta, begalė užsiėmimų, turėsiančių išmokyti kario pradžiamokslio. Iš naujo teko išmokti net ir vaikščioti − pradėti žygiuoti kaire koja.
Taip pat į savo artimiausių draugų ir sąjungininkų ratą teko priimti ir savo saugumo garantą − ginklą G-36 − kurį visus 9 mėnesius vadinsime tiesiog ,,gieške“ bei gilinsimės ir stengsimės suprasti jo veikimo principus ir savybes. Tačiau vien mokėti valdyti ginklą neužtenka, reikia mokėti ir šaudyti.
Sulaukiame pirmųjų kovinių šaudymų. Jie palieka kiekvienam kariui didžiulį įspūdį: nieko nėra maloniau nei pirmą kartą iššovus pajusti ginklo jėgą, kuri, esant reikalui, padės išgyventi ne tik tau, bet ir apgins artimą, gimtą žemę bei ateitį ir kartu matyti, jog sėkmingai pataikei į taikinį.
Miškai arba kitaip lauko taktikos pratybos. Po pirmo miško įsitikiname, kiek jau esame sustiprėję ir pajėgūs įveikti kitus, artėjančius iššūkius. Miego trūkumas, drėgmė, vėjas, šaltis, purvas po truputį tampa įprastais dalykais, grūdinančiais mūsų valią. Tačiau mums, jauniesiems karo inžinieriams, susipažinus su taktika svarbu pažinti ir jos didenybę karo inžineriją.
Tad baigę bazinį kursą po beveik 3 mėnesių atvykstame į taip ilgai lauktą Plk. Juozo Vitkaus inžinerijos batalioną, I inžinerijos kuopą. Mus pasitinka vadų šypsenos. Iškart pasineriame į bazinį karo inžinerijos kursą, kuriame mokomės to, be ko karys-inžinierius neįsivaizduoja savo kasdienybės: sprogdinimo darbų paslapčių, kad viskas įvyktų saugiai ir nereikėtų teisintis, jog ne tie ir ne laiku buvo nuspausti mygtukai. Mokomės pažinti ir minas, įrengti minų laukus, jog priešas, įžengęs į mūsų bočių krauju aplaistytą žemę, žinotų, kad iš čia jis grįš šiukšlių maišuose, nespėjęs susirinkti krauju pasruvusių galūnių, o jo kaukolė gulės pažymėta amžinu sutriuškinimo ir pasibjaurėjimo kartėliu.
Pažinę karo inžinerijos meną, praėję daug jėgų kainavusį Inžinieriaus taką, užsitarnavome teisę dėvėti juodas Inžinerijos bataliono beretes. Nuo tos akimirkos jos įpareigojo mus būti ne tik gerais, drąsiais Lietuvos kariais, bet ir atminti, jog nešiojame garbingo tarpukario Lietuvos karininko, partizano, karo inžinieriaus plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vardą, kurio drąsa ir pasiaukojimas, turi įkvėpti mus nepasiduoti ir eiti pirmyn.
Spaudžiant -25 laipsnių šalčiui išgyventi bemieges naktis pratybose, šokti iš sušlapusio miegmaišio naktį išgirdus komandą „kontaktas!“ ir tarnybos pradžioje taip gąsdinusi atsispaudimų padėties pozicija – viskas tapo nebaisu. Nes mes užsigrūdinome, sustiprėjome ir tapome Lietuvos kariais.

Šiandien balandžio 30-oji. Šiandien jau paskutinį kartą pražygiuosime skambant iškilmingam maršui ir tarsime paskutinį AČIŪ visam batalionui. Išmintingiems vadams už jų atsakingą darbą ir mums suteiktas žinias. Visada su šypsena pasitikdavusioms valgyklos darbuotojoms − už jų rūpestį ir skanius kotletukus, kurie pataisydavo net ir pačią sunkiausią dieną. Nuoširdžius padėkos žodžius skiriame ir mūsų brangiems artimiesiems. Už jų besąlygišką palaikymą visus 9 mėnesius, už džiaugsmo akimirkas savaitgaliais, sugrįžus į namus.
Tikimės, jog visi šie prisiminimai ir išgyventos akimirkos giliai įsirėš kiekvieno širdyse. AČIŪ!

This post has been viewed 402 times.